Teisėjų bendruomenei jau tapo įprasta, kad teisėjas gali būti atleistas iš pareigų tuoj pat- be reikalavimo pasiaiškinti, pasiaiškinimo pateikimo, įvykio ar pažeidimo ištyrimo, kas atrodo normalu ir įprasta, kai kalbame apie paprastus darbuotojus. Keletas buvusių kolegų teisėjų pasinaudodavo „leidimu“ parašyti prašymą ir pasitraukti savo noru. Tai buvo net pavadinta „gerąja praktika“.
Ar tai tikrai yra geroji praktika?
Jeigu teisėjas tikrai padarė etikos ar net ir įstatymo pažeidimą – tačiau yra „išleidžiamas“ iš pareigų pačiam prašant ir be jokių neigiamų pasekmių, lieka neįgyvendintas teisingo įvertinimo ir teisingos nuobaudos už pažeidimą principas.
Jeigu teisėjas nepadarė pažeidimo, tačiau kažkas jį įtikino, kad pažeidimas yra, ir yra labai didelis, bet kaip lengvatą jis gali gauti atleidimą iš pareigų „pačiam prašant“- toks teisėjas lieka nubaustas per daug griežtai, nes netenka pareigų, kurių ne vienerius metus atkakliai siekė. Tarsi nubaudžia pats save.
Ir vienas, ir kitas scenarijus parodo teisėjų bendruomenę esant labai paviršutinišką ( nors teisėjai tikrai tokie nėra), ir palieka jausmą, kad kažkas yra negerai. Jeigu kaltas, tai per lengvai išsisuko, jeigu nekaltas, tai per daug nukentėjo.
Birželio 28 dienos Teisėjų tarybos posėdyje buvo teikiamas Prezidentės dekretas atleisti iš pareigų Vilniaus apylinkės teismo teisėją Gediminą Viederį pačiam prašant. Tas „pačiam prašant“ buvo parašytas posėdžio išvakarėse, birželio 27 d. Jau kitą dieną G.Viederis pareiškimą atšaukė, todėl klausimo svarstymas buvo atidėtas. Tai yra pirmasis atvejis, kai teisėjas atvirai išreiškia nesutikimą pasitraukti savo noru. Manome, tai yra reikšminga ir sveikintina.
